- štuka
- 1 ךtukà (brus., rus. штyкa, l. sztuka) sf. (2) K, Rtr, NdŽ, KŽ, Ut, Als, (4) KŽ, Gs, štūkà (2) KII39
1. BŽ98, NdŽ, Dbk, Sug, Lel, Dglš, Grv, Rod vienetas: Po šimtą, aštuoniasdešimt štùkų kiaušinių išvirdavo Kvr. Keturias štukàs galvijų užlaikėm in žiemos, kažno ar gana bus pašaro Skdt. Buvo par mus devynios štùkos [karvių] Pb. Šimtas trys štùkos buvo obelų Aps.
2. NdŽ, Pnd, Krs, Kp gabalas, dalis: Tokią štùką kumpio suvalgęs, gėrimu neišsiturėsi Vžns. Davė ir man štukẽlę [mėsos], kai papjovė Sdk.
3. Slm koks nors nepaprastas dalykas: Štai štukà: aš už durų stovėdamas žinosiu, ant ko tu stovi, t. y. ant kulšių J. Būdavo, vaikai lekiam pažiūrėt [automobilio], kas te do štukà Pg. Par šitokį grovį paršokti yra nemenka štukà Up. Didelė čia štukà, kad tu nedirbsi! Vvr. Turėt tai ne štukà, ale galėt reikia Aln.
4. SD54, K, M, L, Š, FrnW, Gdr, Žl, Žg pokštas, išdaiga, juokai: Jis menkai tedirba, vis štukomis išeina, štukas provija J. Bernai štukoriai … visokias kliūtis, štukàs ir pinklus taiso atjojantiems [vestuvininkams] JR23. Tas vaikas yra pilnas visokių štùkų, nė susišnekėti su anuo negal Vvr. Kartais ir štùkos ašarom baigias Dbk. Maža štukà su juo: pames pačią ir išvažiuos Pnd. Ji štukõm teip pasako Ėr. Kad jy apiserga, tai nesuprasi – iš tikro a štukõm Mžš. Na, ant to štuka mano liežuvis! Žem. Ir išejo tas anam par štùką (gerai pasisekė) Lkv. ^ Štukà galvos nepramuša (galima pajuokauti) Sml. Štùkos galvos nelaužia Jnš. Štuka galvą nepramuši KlvK. Ar kiaulių neganei, kad štukos neišmanai? LTR(Šmk). ║ labai lengvas dalykas, darbas: Ne štùkos i nueit, jeigu koks oras Mžš. Itai ne štukà až dieną nueit itiek kilometrų! LzŽ.
◊ štùką iškir̃sti išdaigą padaryti: Kokią štùką piemenys Juozuo iškir̃to: parpjovė bemiegtant batus! Varn.
Dictionary of the Lithuanian Language.